MANO PIRMAS KARTAS: JODINĖJIMAS ŽIRGAIS PO ANYKŠČIŲ APYLINKES

Vis labiau ir labiau suprantu, kad reikia dažniau sakyti “taip” ir mažiau galvoti bei nustoti tingėti. Taip pat reikia nepamiršti kuo dažniau išeiti iš savo komforto zonos ir išbandyti šį bei tą naujo, apie ką anksčiau niekada nebūčiau pagalvojus. Apie ką aš čia kalbu? Ogi apie praeitą sekmadienį, kurį praleidau viename iš Anykščių žirgynų! Kaip tai įvyko? Labai paprastai. Penktadienį gavau pasiūlymą iš Pauliaus nuvykti į Anykščius pajodinėti žirgais su Gera Dovana ir iškart sutikau. Nes kodėl gi ne? Nors ant arklio esu užlipus tik vieną vienintelį kartą gyvenime, kai būdama antroke mokyklinės ekskursijos metu nuvykome į vieną iš Vilniuje esančių žirgynų. Puikiai atsimenu, kad tada man ši veikla nesuteikė jokio malonumo, todėl vėliau noras “pakartoti” šį patyrimą nebuvo kilęs. Iki praeito penktadienio.

Sekmadienį apie 11 val. ryto pajudėjome Anykščių kryptimi. 13 val. jau sėdėjau ant arklio. Pirmas jausmas buvo gana keistas, nes baimės jausmas tikrai buvo. Baimė dėl to, kad tai nėra automobilis ar dviratis, kurį tu kontroliuoji. Šiuo atveju tu negali 100 proc. kontroliuoti situacijos ir nuspėti žirgo veiksmų. Aišku, su ta baime pavyko gana greitai susidoroti ir perlipti per save praėjus vos kelioms minutėms po pajudėjimo iš vietos.

Valanda jodinėjimo praėjo labai greitai, bet įspūdžių atsivežiau begalę! Tai buvo kažkas naujo, anksčiau niekada nebandyto ir labai smagaus! Nemeluosiu, nes išties buvo nemažai momentų, kuomet norėjau nulipti nuo žirgo ir pabėgti į mišką (haha). Pavyzdžiui, kai pirmą kartą pabandėme greitai pajodinėti miško takeliu. Ir kai teko viena ranka kontroliuoti arklį, o kita saugotis nuo medžių ir medžių šakų. Tiesa, vieną kartą apsisaugoti nuo šakos nepavyko ir mano kepurė sėkmingai krito ant žemės. Iš kitos pusės, gerai, kad tik kepurė. Ai! Ir niekada nepamiršiu momento, kai užkilome į labai statų kalną. Tik spėjau suvokti, ką reikia daryti, t.y. kuo žemiau pasilenkti ir kuo stipriau laikytis, ir visi mūsų penki žirgai pradėti žaibo greičiu bėgti į praktiškai statų kalną! Norėjau garsiai rėkti, bet spėjau tik pradžioje tyliai nusikeikti, kadangi tiesiog praradau kalbos dovaną… Tai buvo kažkas nerealaus! Tas porą sekundžių jaučiausi lyg sulėtintoje filmo scenoje. Buvo ir baisu, ir tuo pat metu juokinga.

Po šios tik vienos valandos trukmės išvykos po Anykščių apylinkes su žirgais grįžau kupina emocijų, kurių niekada nepamiršiu. Net jau šiuo metu planuose yra būtinai grįžti čia vasarą! Ir šiaip, jeigu svarstote, ką įdomaus ir neįprasto nuveikti savaitgalį, tai jau galite nuspėti, kokios ir mano rekomendacijos.

nuotraukos: Canon G7X ir Rokas Ulys

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.