KOSTA DORADA: 2 DIENA – IŠ KAMBRILIO Į SALOU

Antra diena nuostabioje Ispanijoje prasidėjo nuo pusryčių. Pusryčiai viešbutyje buvo nerealūs ir dabar net liūdna prisiminti, kaip gi gera buvo ten… Pusę dienos, kaip ir priklauso, praleidau besidegindama prie baseino ir kas valandą nueidama pasiplaukioti tai į už kelių žingsnių esantį baseiną, tai į už 50 metrų esančią jūrą. Antrą dienos pusę skyriau pasivaikščiojimui ir Salou miestelio lankymui. Trumpas paaiškinimas: šiek tiek apie į dvi šalis nuo Barselonos išsitiesusias pakrantes. Viena pakrantė nuo Barselonos vadinasi Kosta Brava, o kita – Kosta Dodara. Aš buvau tik Kosta Dorada pusėje, todėl papasakosiu tik apie ją, nors esu girdėjusi, kad ana labiau verta dėmesio. O kaip iš tikrųjų yra, negaliu pasakyti. Beje, apie mano atostoginių nuotykių priešistorę galite paskaityti čia.

Kosta Dorada – tai viena populiariausių Ispanijos kurortinių vietų, esanti pietryčių Katalonijoje. Kosta Dorada (Costa Dorada) ispaniškai ir kataloniškai reiškia „auksinę pakrantę“. Ir ne veltui kilo toks pavadinimas, nes Kosta Dorada garsėja savo auksiniais paplūdimiais: jie ilgi, platūs, smulkaus auksinio smėlio ir skalaujami skaidraus vandens. Kosta Dorada pakrantė tęsiasi 216 km. Ji yra tarp Vilanova i la Geltru šiaurėje ir Ebro deltos pietuose esančio Alkanaro, t.y. apima visą Taragonos provincijos pakrantę. Dėl puikių paplūdimių ir seklių pakrančių šį regioną mielai renkasi šeimos su vaikais. Žinomiausi kurortai yra La Pineda, Salou ir Kambrilis.

La Pineda – jaunas, ramus, sparčiai besivystantis kurortas, esantis į šiaurę nuo Kambrilio. Kurortas dar gerai žinomas dėl savo vandens atrakcionų parko „Aquapolis“. Kurortinėje zonoje „Pineda Drink“ yra daugybė kavinių, restoranų, barų ir diskotekų. Šalia yra ir sporto kompleksas. La Pineda nuo kitų Kosta Dorados kurortų išsiskiria augančiomis pušimis ir puikiais pasivaikščiojimo takais. Šį kurortą mėgsta turistai, norintys pasyvaus poilsio ir ramybės. Šį miestelį buvau pravažiavus labai daug kartų, bet nepasakyčiau, kad kažkuo ypatingas. Paprastas, mažas kurortinis miestelis.

Salou įsikūręs ~100 km į pietus nuo Barselonos. Jame galima pamatyti nuostabią palmių alėją ir įvairiaspalvius fontanus, apsipirkti turguje. Šalia Salou yra antras pagal dydį Europoje atrakcionų parkas „Port Aventura“. Parke daugiau nei 30 atrakcijų. Liepos ir rugpjūčio mėnesiais vyksta fiesta – įvairios naktinio šou programos, paradai, skamba muzika, danguje įvairiomis spalvomis „taškosi“ fejerverkai. Salou man labai priminė Palangą, bet žymiai geresnę jos versiją. Žmonių čia labai daug. Taip pat netoli jūros yra kelios gatvės, kur prekiaujama kuo tik nori: ir suvenyrais, ir drabužiais, ir avalyne, ir guminukais, ir churros. Labai daug čia ir įvairių kavinių bei restoranų. Miestas, nors ir yra gana popsinis, bet labai švarus ir prižiūrėtas. Čia nėra jokio įspūdingo senamiesčio, pastatai yra gana nauji ir modernūs, bet vyraujanti atmosfera yra išties puiki.

Ir paskutinis žymus šios kurortinis miestas, kuriam priklausė mano pasirinktas Estival Centurion Playa viešbutis, yra Kambrilis. Tai 7 km į pietus nuo Salou įsikūręs žvejų miestelis, garsėjantis savo žuvies ir jūros gėrybių restoranų gausa ir siautulingu naktiniu gyvenimu. Rekomenduojamas vandens sporto ir aktyvaus poilsio mėgėjams. Kambrilio paplūdimiai nuostabūs ir tikrai verta juose praleisti bent dieną. Miestelis suskirstytas į tris zonas: uosto rajoną, turistinę zoną ir istorinį centrą, kuriame išlikę viduramžių kvartalai su siauromis gatvelėmis. Vieną kartą buvau nuvažiavusi iki šio miesto su dviračiu, tačiau labai gailiuosi, kad neaplankiau minėto senamiesčio… Na, bus dar kitų kartų! Taip pat rekomenduojama ir aplankyti dar du Tarragonos provincijos miestus: pačią Tarragoną bei Reus, kur, beje, gimė Antonio Gaudi. Iki jų galima nuvykti su tarp miestų kursuojančiais autobusais, o kelionė į vieną pusę kainuoja iki 3 eur. Autobusai važiuoju gana dažnai, kas 20-25 min. ir yra nauji, tvarkingi. O dabar grįžtame prie mano antros dienos nuotykių auksinėje pakrantėje.

Kaip jau minėjau straipsnio pradžioje, nusprendžiau pasivaikščioti iki Salou. Internete kažkur prie viešbučio atsiliepimų buvau skaičiusi, kad iki Salou, kaip ir iki Kambrilis, yra tik 2,5 km kelias. Pamaniau, kad idėja yra tikrai super ir tas atstumas yra juokingas. Pasiėmiau su savimi du fotoaparatus (vieną veidrodinį – nuotraukoms, o kitą sisteminį – video), fotoaparato stovą (nes keliaujant vienai kitaip nuotraukų ir nepasidarysi), mažą rankinę ir išėjau iš viešbučio. Kelias iki Salou eina praktiškai palei jūros krantą, todėl eiti į priekį buvo vien malonumas. Pakeliui užėjau į porą kiemelių, kur gyvena vietiniai. Čia pat pasidariau kelias savo nuotraukas ir tęsiau žygį.

Kelias iki ribos tarp Kambrilis ir Salou iš tikrųjų buvo 2,5 km, bet iki Salou centro laukė dar tiek pat… Minėjau, kad į Ispaniją nepasiėmiau nei vienos skrybėlės, todėl čia pat užsukau į vieną tradicinę turistinę parduotuvę. Skrybėlių pasirinkimas buvo tikrai didelis, bet aš išsirinkau baltą, kadangi mintyse peržiūrėjau visą savo vasarinę drabužinę ir ši skrybėlė turėjo derėti prie daugelio drabužių. Ir pataikiau! Taip užėjau į maisto parduotuvę, kur nusipirkau šaltos kavos bei skardinę sangrijos. Beje, čia skardinė sangrijos kainuoja tik 0,65 eur, o vienas litras – nesiekia 1,5 eur. Pasaka! Taigi, pasikroviau šiek tiek energijos ir ėjau toliau.

Dar po 20 minučių kelio pagaliau pasiekiau Salou miesto centrą. Pirmas įspūdis buvo gana dvejopas: miestas tiktai pasirodė labai tvarkingas ir gražus, tačiau savo kavinių bei parduotuvėlių kiekiu labai priminė mūsų Palangą, o tiksliau net Basanavičiaus gatvę. Tiesa, čia tokių Basanavičiaus gatvių ne viena ir ne dvi. Čia galima rasti visko: ir suvenyrų, ir vaisių, ir saldumynų, ir churros, ir kavinių, ir barų, ir restoranų. Jokių didelių tinklinių parduotuvių, kaip Mango, Zara, Stradivarius, Calzedonia ir t.t., čia nėra, tik visokios mažos vietinės. Vienoje iš tokių radau tikrai labai gražių drabužių ir pintų rankinių, tačiau laiku pasakiau sau “ne” ir išėjau. Nors tikrai su mielu noru įsigyčiau porą drabužėlių ir rankinę… Suvenyrai ir kitos prekės daugelyje parduotuvių kartojasi, bet kainos visur labai panašios. Tik reikia turėti omenyje, kad Ispanija tai ne Turkija ir derėtis dėl kainos čia nėra priimtina. Net ir turguje! Jei kaina yra nurodyta ant prekės, vadinasi tokia ta kaina ir yra. Derėtis galima bandyti tik tada, kai kainos nenurodytos. Beje, jei norite įsigyti kokių nors akivaizdžių padielkų, pavyzdžiui, Nike sportbačius, Levi’s marškinėlius, futbolo žaidėjų marškinėlius, Ray Ban akinius, Gucci rankinę ar Michael Kors piniginę, tai jų šiose parduotuvėse tikrai nerasite. Jais prekiauja nelegalūs (tikriausiai) gatvės prekeiviai, kuriuos galima rasti palei paplūdimį. Ypatingai daug jų būna savaitgalį. Tiesa, pirkti iš tokių prekiautojų aš tikrai nerekomenduočiau, nes gresia 300 eur bauda. Bet kas nerizikuoja, tas negeria šampano! Kalbant apie maisto kainas, tai jos čia tikrai yra prieinamos. Net sakyčiau, kad kainų lygis pasirodė žemesnis nei Lietuvoje.

Po kelių valandų trukusio pasivaikščiojimo po Salou miestą nusprendžiau, kad laikas keliauti atgal į viešbutį. Įdomumo dėlei įsivedžiau į Google Maps viešbučio adresą, nors kelią puikiai prisiminiau (nes visą laiką reikėjo eiti paprasčiausiai tiesiai). Ir mano akys tiesiog iššoko ant kaktos, kai telefono ekrane pamačiau, kad eiti iki viešbučio man reikia virš valandos. Kameras nešti buvo jau labai sunku, naujos įspiriamos basutės jau spėjo nutrinti kojas, o jėgų eiti dar visą valandą visiškai nebuvo… Dar prie viso to negalėjau atsisėsti kur nors ir pailsėti, kadangi tikrai nebūčiau spėjus grįžti į viešbutį iki kol dar vyksta vakarienė. Nu ką, teko eiti. Buvo labai sunku, nes kojas skaudėjo, o pusiaukelėje jau pradėjau eiti jūros krantu, o ne šaligatviu… Parėjau vos gyva, bet parėjau laiku. O kitą dieną manęs laukė kelionė į Barseloną ir visos dienos ekskursija, bet apie tai jau papasakosiu kitame straipsnyje!

nuotraukos: Canon 6d + Canon EF 35 mm f/1.4L USM

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.