SU RUGSĖJO 1-ĄJA!

Tai yra pirmoji rugsėjo 1-oji, kuomet man niekur nereikia eiti. Nereikia puoštis, nereikia pirkti gėlių, nereikia ieškoti bibliotekoje vadovėlių ir knygų, nereikia laukti naujų sunkių mokslo metų pradžios. Nežinau, kaip turėčiau jaustis. Iš vienos pusės labai džiaugiuosi, kad šis nors ir sunkus, tačiau linksmas ir pilnas nuotykių bei juoko gyvenimo etapas jau yra praeitas, bet iš kitos pusės žinau, kad pasiilgsiu to šurmulio, ėjimo į paskaitas (arba ne-ėjimo), kavos pertraukėlių ir dainų dainavimo mašinoje pakeliui namo po išlaikyto kolio. Tiek mokyklos, tiek universiteto laikais visko buvo labai daug. Teigiamų ir neigiamų emocijų, galvos skausmo, džiaugsmo dėl išlaikyto egzamino, įdomių ir visiškai neįdomių paskaitų, naujų pažinčių ir draugysčių. Esu laiminga, kad visa tai įvyko mano gyvenime, tad šiandien ir džiaugiuosi, ir šiek tiek liūdžiu.

Beje, man atrodo, kad taip ir nesu nieko rašius ar pasakojus universiteto baigimo reikalingumo tema. Rugsėjo 1-oji yra kaip tik nuostabi proga pakalbėti apie mano santykius su mokslais. Taigi, visada žinojau, kad būtinai studijuosiu universitete. Niekada nedvejojau dėl šio gyvenimo etapo būtinumo, nes viskas ir taip buvo aiškiau nei aiškiu. Jokių „gap year“, jokių kolegijų, o tik tiesiai į universitetą. Kodėl? Tiesiog žinojau, kad man to reikia. Ir dėl savo šio priimto sprendimo niekada nesigailėjau ir nesigailėsiu. Universitetas išmokė labai daug ko. Aišku, žinių gausi tiek, kiek pasiimsi, nes niekas tavęs nieko daryti tikrai nevers. Tu tampi visiškai savarankiškas ir atsakingas už gautų žinių kiekį bei tikslingą jų panaudojimą ateityje. Ar buvo sunku? Tikrai taip. Iš pradžių visi tie anglų kalba parašyti moksliniai straipsniai, referatai, analizės būdai, pasaulio ekonomikos mechanizmo suvokimas ir perpratimas gąsdino ir atrodė lyg kažkas neįmanomo. Neįsivaizduoju kaip, tačiau per tuos ketverius metus tai tapo mano kasdienybė ir rutina. Galbūt nuskambės kvailai, bet universitetas išmokė mane žiūrėti į daugumą dalykų kitaip, iš kitos pusės. Pradėjau mąstyti globaliai ir nesusikoncentruoti ties vienu požiūriu. Esu dėkinga universitetui būtent už tai, kad išugdė iš manęs visai kitokią asmenybę. Apie pačių studijų kokybę nieko komentuoti nenoriu, kadangi čia galima kalbėti labai daug, bet bet kokiu atveju esu laiminga, kad šią vasarą man buvo įteiktas bakalauro diplomas, dėl kurio teko tikrai nemažai padirbėti ir praleisti prie kompiuterio ne vieną bemiegę naktį.

Tikrai nesakau, kad universitetas reikalingas visiems. Taip, ne visada sėkmingam verslui reikia raudono diplomo. Aš tik žinojau, kad man šis punktas yra privalomas ir be jo niekur toliau neisiu. Tiesa, žmogus gali būti labai protingas, tačiau nors šiokio tokio popierinio įrodymo tam reikia! Su rugsėjo 1-ąja!

nuotrauka: Canon G7X

 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.