VIENNA TRAVEL PHOTO DIARY | PART 1

Sveiki! Nu ką, prieš kelias dienas grįžau iš Austrijos sostinės, Vienos, kur sėkmingai praleidau dvi pilnas dienas su puse. Jau spėjau paruošti žymiai naudingesnį straipsnį, kur tikrai rasite mano nuoširdžius patarimus, ką verta aplankyti Vienoje per 48 valandas. Šį straipsnį galite perskaityti čia. Ten aiškiai įvardijau vietas, kurias rekomenduoju aplankyti ir kurios asmeniškai patiko man, tačiau iš karto pasakysiu, kad šitas įrašas bus kur kas labiau asmeniškas, nes papasakosiu visas kvailas istorijas, kurios įvyko pirmą dieną. Be to, nuotraukos yra sudėliotos pagal jų darymą, t.y. pati pirma nuotrauka buvo daryta pati pirma, o paskutinė – paskutinė. Tokiu būdu susidarys pakankamai aiškus kiekvienos iš dviejų Vienoje praleistų dienų įspūdis.

Prieš pradedant, noriu paminėti, kad važiavome su Lux Express autobusais. Kelionė į vieną pusę truko apie 22 valandas, buvo vienas persėdimas Krokuvoje. Be to, tas persėdimas Krokuvos autobusų stotyje buvo ir vienintelis ilgesnis nei 5 minučių sustojimas per visas 22 valandas. Iš karto prisipažinsiu, kad ši kelionė buvo tikrai kupina kvailų atsitikimų. Pirmas iš jų įvyko Krokuvos autobusų stotyje, kuomet turėjome iš vieno autobuso persėsti į kitą. Kaip vėliau paaiškėjo, visi mūsų bendrakeleiviai Krokuvoje turėjo išsiskirti į tris dalis. Pirma, važiuojanti į Pragą, liko autobuse, o antra, važiuojanti į Budapeštą, ir trečia, važiuojanti į Vieną per Bratislavą, turėjo išlipti į persėsti į skirtingus autobusus. Ir atspėkite, ar iš pirmo karto mes įsėdome į tinkamą autobusą? Atsakymas NE! Aš labai abejojau, ar mums tikrai reikia lipti į tik atvažiavusį autobusą (nors kitų tuo metu šalia nebuvo, tik vienas atgal į Vilnių, kuris tikrai buvo iškarto atmestas), bet draugė atsisakė paklausti vairuotojo, todėl sėkmingai palikome lagaminus bagažo skyriuje (nežinau, kodėl vairuotojas net nepasiteiravo, kur mes keliaujame). Ir tik galvoju, reikia apeiti apsižiūrėti aplinkui. Apeinu autobusą… ir matau naujai atvykusį autobusą, ant kurio didžiulėmis raidėmis parašyta “Vienna”. Su baisiausiu gėdos jausmu, bet žaibiškai greitai ištraukėme savo lagaminus ir bėgome prie kito autobuso. Ačiū Dievui, mes nebuvome vienintelės, kurioms nepavyko iš pirmo karto atrasti tinkamą autobusą, todėl tas nemalonus gėdos jausmas greitai išgaravo. Vėliau pusę kelio iki Vienos raminau save ir draugę, kad Budapeštas irgi labai gražus miestas. Žodžiu, keliaujame toliau!

Sėkmingai atvažiavome į Vieną, išlipome iš autobuso, iš pirmo karto radome metro, iš pirmo karto nusipirkome bilietus ir iš pirmo karto nuvažiavome teisinga kryptimi. Dabar tereikėjo susirasti mūsų išnuomotą per Airbnb tinklapį butą ir tuomet susirasti vietą, kur reikėjo atsiimti raktus. Kalbant apie butą, tai šį kartą radome labai jaukų ir gana erdvų studio tipo butą pačiame Vienos centre tik už 100 eurų dviem parom. Pirmiausia tą butą, aišku, reikėjo susirasti. Mano visi vidiniai gps gebėjimai kažkur dingo, todėl gyvenamąją vietą susiradome tik iš 3 karto! Einame pirmyn, tada pasirodo, kad jau praėjome, tad einame atgal. Vėl pasirodo, kad tai nebuvo mūsų posukis, o mūsų posukis dar po 500 metrų. Ir taip 3 kartus. Kaip gerai, kad buvo ankstyvas rytas, o žmonių gatvėje praktiškai nebuvo, nors iš vienos pusės ta mieganti rajono pusė praleido puikų spektaklį, kaip dvi panelės vaikšto tai į vieną, tai į kitą pusę su lagaminais, kurpinėmis ir dar maišeliais. Valio! Butą suradome. Teliko susirasti vietą, kur atsiimti raktus nuo buto. Ta vieta turėjo būti visai netoli mūsų buto, apie 800 metrų, tad pagalvojau, kad tikrai ją susirasime per mažiau nei 15 minučių. Būtų juokinga, jei nebūtų graudu. Ir šios vietos toli gražu iš karto neradome, o prireikė visų 40 minučių vaikščiojimo pirmyn atgal su lagaminais, bandymo šnekėti vokiškai su ligoninės apsauginiais, o mano vokiečių žinios baigiasi ties fraze guten Morgen, ir net apsilankymo šalia esančioje stotyje. O stotyje nusipirkome pusryčius, kas buvo geriausia šių nesibaigiančių paieškų dalis. Problema buvo tame, kad pastato nr. 10 tiesiog nebuvo! Buvo 18, 16, 14, tada ilgas pastatas ir 8, 6 ir t.t. Vat jūs man paaiškinkit, kur galėjo dingti 10 ir 12? Tarkim, tas ilgas pastatas be numerio galėjo būti 12, o kur mums reikalingas 10? Nu nėra ir nėra, ką daryt. Nežinau, kaip mums pagaliau susišvietė, kad 10 gali būti viduryje didžiulės gatvės esanti metro stotis! Bingo!

Viena tai ne Paryžius, kur dauguma lankytinų objektų ES valstybių piliečiams bei studentams nieko nekainuoja. Vienoje yra nuolaidos nebent vaikams, o nei aš, nei mano draugė jau tikrai nesame vaikai. Teko ieškoti būdų, kaip apsisukti šiek tiek pigiau ir neišleisti šimto euro muziejams ir kitoms pramogoms. Dar būdama Vilniuje susiradau tokį dalyką, kaip Vienna Pass. Tai kortelė, su kuria galima patekti praktiškai į visus lankytinus objektus nemokamai bei važinėti Hop-On Hop-Off tipo autobusais. Pakeliui į Vieną, pravažiuodamos Lenkiją užsisakėme Vienna Pass korteles dviem dienom, kad galėtumėme ramiai eiti ten, kur norime, ir nereikėtų pastoviai traukti mokėjimo kortelės iš piniginės ir suvedinėti pin kodo. Jei įdomu, tai Vienna Pass (be viešojo transporto) dviem dienom kainuoja 74 eurus, o vienai dienai – 59. Beliko atvykus į Vieną, atsiimti korteles Vienos centre. Jau net pati jaučiu kaip kartoju tą patį, bet Vienna Pass ofiso mes irgi iš pirmo karto neradome. Tiesa, neradome ir iš antro. Iš trečio. Ir taip tik dėka kažkokio verslo centro (tą verslo centrą kaip tik ir matote nuotraukoje) darbuotojo, kuris pasakė, kad mums reikia pereiti gatvę ir ieškoti reikalingos vietos kitoje gatvės pusėje. Ir tas darbuotojas nebuvo teisus, nes Vienna Pass ofisas tikrai nebuvo kitoje gatvės pusėje. Jis buvo po žeme!

Susipažinimą su Viena nusprendėme pradėti nuo trumpos apžvalginės ekskursijos Hop-On Hop-Off autobuso raudonojo maršruto pagalba. Kol laukėme autobuso, spėjome iš visų pusių apžiūrėti vieną gražiausių Austrijos sostinės pastatų – Operos teatrą. Nors į pačią operą nenuėjome, tačiau pasigrožėti šiuo nuostabiu pastatu tikrai spėjome.

Įlipome į autobusą. Su tokio tipo autobusais aš jau susipažinau Maskvoje, todėl žinojau, ko tikėtis. Labai patiko tiek pats maršrutas, tiek pasakojimai. Tikrai greitai susidarė pačio miesto įspūdis, o vėliau buvo kur kas lengviau orientuotis. Nuotraukoje yra matoma viena geriausių šopingo gatvių Vienoje – Mariahilferstrasse. Čia rasite visiems gerai žinomas parduotuves: Zara, Mango, H&M, Bershka, Monki, Pimkie ir t.t.

Po trumpos apžvalginės ekskursijos pajudėjome Hofburgo link. Pakeliui radome labai mielą suvenyrų parduotuvėlę, tad praeiti ir nepadaryti nuotraukos nesugebėjau.

Priešais Hofburgo rūmus užmačiau dar vieną įdomią parduotuvę, kur prekiaujama įvairiais antikvariatais ir, aišku, knygomis.

Štai ir patys Hofburgo rūmai. Hofburgo rūmai, esantys Austrijos sostinėje Vienoje, atspindi 600 metų Habsburgų imperijos istoriją. Rūmų komplekse – apie 2600 patalpų, kuriose įsikūrę prezidentūra, koplyčia, Austrijos nacionalinė biblioteka, Žiemos jojimo mokykla (įkurta XVI a.), įvairūs muziejai: ginklų, senovinių muzikos instrumentų, etnografijos. Kaip ir minėjau, su Vienna Pass muziejuose galima lankytis kiek tik norite nemokamai, todėl mes irgi nusprendėme nepraleisti progos ir savo akimis pamatyti bent kelis iš jų.

Hofburgo rūmų teritorija yra be galo milžiniška ir užima gerą gabalą Vienos senamiečio. Parke, esančiame už pagrindinio įėjimo į rūmus, yra kelios skulptūros, pavyzdžiui, Mocarto. Niekam nėra naujiena, kad tokie kompozitoriai, kaip Mocartas ir Bethovenas, gyveno būtent Vienoje, todėl jų įtaką tikrai jaučiama. Be to, būdama Vienoje aš pradėjau klausytis klasikinės muzikos ir ji man labai patiko, nors niekada negalvojau, kad tai pasakysiu.

Viena populiariausių atrakcijų turistmas čia pasivažinėjimas karietoje. Arkliai čia visur ir visada, bet labai džiugu matyti, kad miestas vis tiek yra labai švarus ir gerai prižiūrimas, kad net toks dielis arklių kiekis miesto gatvėse netrukdo idealios tvarkos palaikymui.

O čia pats gražiausias ir didžiausias Hofburgo rūmų kiemelis.

Iš muziejų gausybės pasirinkome aplankyti Empress Elisabeth, dar gerai žinomos kaip princesė Sisi, apartamentus bei indų ir stalo įrankių muziejų. Beje, antroje nuotraukoje yra kopija tos suknelės, kurią dėvėjo princesė Sisi savo karūnavimo dieną.

Taip pat apžiūrėjome ir pasakišką Austrijos nacionalinę bibliotikę, kuri paliko didžiulį įspūdį. Tik pažiūrėkite į šias nuotraukas! Vis dar sunkiai suvokiu, kad tai nėra paveikslėlis, o tikra biblioteka.

Atėjo laikas trumpai pertraukai ir poilsiui nuo kultūrinės programos. Pusvalandžiui užsukome į artimiausią Starbucks kavinę, kur pagaliau galėjome prisėsti ir atsipalaiduoti po įtemptos kultūrinės programos. Tiesa, viena iš priežasčių, kodėl reikėjo užeiti į Starbucks, tai mano išsikrovęs fotoaparatas, be kurio kur nors toliau eiti nebūtų prasmės, nes neturėčiau nei nuotraukų nei video.

Su puodeliu skanios kavos rankoje pajudėjome link Stephansdom. Vietinių įvardijamas kaip „Steffi“, kas reiškia Mažasis Steponas, Stephansdom arba Šv. Stepano katedra. Tai XXI amžiaus bažnyčia, gotikos šedevras ir pats garsiausias Vienos pastatas. Be to, tai yra pati svarbiausia Austrijos bažnyčia, kuri kiekvieną dieną pritraukia tūkstančius žmonių – ne tik turistų, bet ir vietinių gyventojų.

Na ir pirmos dienos pabaigoje nuėjome į MUMOK muziejų. Tai šiuolaikinio meno muziejus, kuris man labai priminė mūsų Vilniaus ŠMC ir NDG. Dar kartą supratau, kad šiuolaikinis menas ir aš esame nesuderinami dalykai. Kiek bandau su juo susidraugauti, tiek tie bandymai būna nesėkmingi. Nesuprantu aš jo ir viskas. Man žymiai maloniau yra grožėtis klasikinio meno kūriniais nei bandyti suprasti, ką tas ar anas menininkas norėjo pasakyti savo darbu. Tai tiesiog ne man.

Grįžome namo apie 21 val, bet iš karto nuėjome miegoti. Nebuvo nei jėgų, nei noro dar kur nors eiti, nes kitą dieną laukė dar be galo daug naujų įspūdžių ir nematytų vietų. Tiesa, dar bandėme surasti dirbančią maisto prekių parduotuvę, bet paieškos baigėsi nesėkme, nes dauguma parduotuvių Autrijoje užsidaro anksti, o savaitgaliais gali ir visai nedirbi.

nuotraukos: Canon G7X ir Canon 1100d + Sigma 30mm f1.4 Art